„Kas kaltas – tas ir neramus“, - byloja lietuvių liaudies patarlė, taikliai nusakanti žmogaus savijautą apėmus kaltei. Kai jaučiamės kalti, ramybės neduoda mintys: „Aš blogas“, „Jaučiuosi kaltas“ ir pan. Tai kas gi yra KALTĖ? Iš kur atsiranda kaltės jausmas?
Kaltės jausmas - tai skausminga nemaloni savijauta, kuri slegia tol, kol neišsprendžiame tokią būseną sužadinusios priežasties. Su kalte atsiranda įvairių bendravimo, buvimo tarp žmonių nepatogumų. Visgi šis jausmas nėra vien tiktai neigiamas. Juk būtent padedant kaltei mes atskiriame gėrį nuo blogio, sugebame geriau, taikiau, atsakingiau sutarti su aplinkiniais.
Kaltės prigimtis.
„Kas kaltas?“, - dažnai vaikų ausis pasiekiantis klausimas. Kaltė – ne įgimtas jausmas, jį išprovokuoja su mumis susiję aplinkiniai. Paprastai kaltės jausmą kartais sąmoningai, kartais patys to nesuvokdami vaikui suformuoja tėvai ar kiti mažylį auklėjantys suaugusieji. Tėvai, spręsdami auklėjimo problemas, dažnai naudoja tokią schemą: „Pats prisipažink, ką blogai padarei, prisiimk kaltę, atsiprašyk ir tada tavęs nebausime“ ir pan. Vaikai greitai įgunda prisiimti kaltę. Kaltės jausmas mažyliui sunkus ir nemalonus, bet be jo auklėjant atžalas tėvai apsieiti negali: teoriškai būtų galima, bet praktiškai įgyvendinti sudėtinga. Vėliau žmogus kaltę pradeda ne tik prisiimti, bet ir automatiškai jausti, nenorėdamas bei nesąmoningai, tai dažnai įvardindamas: „jaučiu kaltę“, „atsirado kaltės jausmas“ ar pan.
Vaikystėje išmokę kaltės jausmu išsisukti nuo nepalankių situacijų, užaugę mes automatiškai prisidengiame kalte, norėdami pasiteisinti dėl įvairių problemiškų dalykų. Pavyzdžiui, jauna mamytė, mananti, kad nepakankamai gerai rūpinasi savo vaikeliu aplinkiniams pati pradeda reikšti savo nuogąstavimus: „Aš turbūt esu bloga mama, nes nemoku greitai nuraminti sūnelio“. Tada artimieji ne kaltina, o gailisi ir guodžia, padeda. Tokiu atveju kaltės jausmas gali būti net labai patogus.
Tėvų bausmės ir kaltės jausmas užaugus.
Pasitaiko atvejų, kai kaltės jausmas vaikystėje iššaukiamas neadekvačiai baudžiant. Pavyzdžiui, už netinkamą suaugusiojo akimis elgesį vaikas baudžiamas fiziniu smurtu, skausmu, paliekamas vienas. Jei tai kartojama dažnai, vaikas nesąmoningai už bet kokį panašų elgesį jaučiasi kaltas net tada, kai suaugusieji to elgesio nemato. Aplinkinių palaikomas dažnas kaltės jausmas virsta išmokta norma bei tam tikru gyvenimo būdo dalimi. Pastoviai jaučiantis kaltę žmogus taip ir atrodo: vaikšto kaip kaltas, nerangiai tarsi sustiręs, pečius nuleidęs žemyn, o jo veide aiškiai pastebima nelaimėlio išraiška.
Dar viena kaltės jausmo priežastis gali glūdėti žmogaus pasąmonėje ir pasirodyti iškilus tam tikroms asociacijoms visiškai naujose situacijose. Ankstyvoje vaikystėje bausmes vaikas priima visiškai nekritiškai ir visomis savo juslėmis. Pavyzdžiui, jei mama baudžia mažylį, jis įsidėmi viską: žodžius, intonaciją, veido išraišką, judesius, veiksmus ir kitus atsitiktinius faktorius iš aplinkos, kurie vėliau gali sužadinti asociacijas ir paskatinti neigiamus jausmus. Todėl gali pasitaikyti atvejų, kai mums kaltės jausmas kyla situacijoje, kuriose mes iš tiesų niekuo nenusikaltome.
Taip pat tėvai, dažnai nieko blogo nenorėdami, verčia vaikus išmokti jaustis kaltais netgi tada, kai jie tokiais nėra. Pavyzdžiui, mažylis netyčia sudaužo lengvai jam pasiekiamą vazą. Tėvai pyksta, verčia prisiimti kaltę ir atsiprašyti. Nors iš esmės ne vaikas kaltas, jog vaza buvo padėta netinkamoje vietoje. Mažasis tokiomis aplinkybėmis išmoksta, kad norėdamas gerai sutarti su tėvais, turi priimti kaltę net tada, kai taip nesijaučia. Vėliau atsitikus panašiam įvykiui vaikas jau ir jaučiasi kaltas. Tėvelių pareiga yra užtikrinti saugią ir palankią aplinką. Apie dalykus, kurių atžala negali daryti, būtina kalbėtis iš anksto ir jokiais būdais specialiai neskatinti vaikuose kaltės jausmo. Daug geriau ugdyti atsakomybę ir savarankiškumą.
Pozityvioji kaltės pusė.
Psichologų nuomone, gebėjimas jausti kaltę apskritai yra svarbus psichinės sveikatos požymis. Pastebėta, kad kaltės jausmo neturi psichikos ligomis sergantys žmonės. Emocijas nagrinėjusio psichologo Carrol Izard teigimu, jei žmonės nesugebėtų jausti kaltės, šiame pasaulyje paprasčiausiai būtų per daug pavojinga gyventi. Sunkių nusikaltėlių asmeninių savybių tyrimai įrodo, jog daugelis jų tiesiog nejaučia svarbių emocijų, taip pat ir kaltės.
Apgailestavimas. Kuo jis mums naudingas?
Prie dėl kaltės jausmo atsirandančios įtampos ir nerimo dažnai prisijungia apgailestavimas. Šio jausmo svarbą žmogaus augimui pabrėžė filosofai egzistencialistai. Apgailestavimas turi pozityvaus užtaiso, nes padeda žmogui suprasti, kad poelgis buvo tikrai netinkamas ir jis galėjo pasielgti kitaip. Apgailestavimas mus skatina atgailauti ir atsiprašyti. Būtent apgailestavimas padeda žmogui atrasti save. Toks savęs supratimo kelias sunkus, bet vertingas, nes išmoko atleisti. Jei neįvykdome savo pažadų, sulaužome susitarimus, netyčia kažką pavedame, neatliekame pareigos, apima kaltės jausmas. Jis gali sužadinti ir kitas neigiamas emocijas – nerimą, baimę, įtampą ar savigraužą. Psichologas David G. Myers pabrėžia, kad jausdami kaltę mes daromės geresniais. Juk pasielgę netinkamai ir jausdamiesi kalti, žmonės supranta, kad jų puoselėjamos vertybės yra pagrįstos, o jas pamynę, tikrai įskaudiname kitus. Kaltės jausmas padeda išvengti panašių neigiamų poelgių ateityje. Šis jausmas padeda atsiprašyti kitų, pasiūlyti pagalbą, ištaisyti klaidas. Apskritai nepageidaujamas kaltės jausmas padeda geriau sutarti su artimaisiais, draugais, būti atidesniais ir supratingesniais aplinkiniams.
Pasak psichologijos tėvo Zigmundo Froido, sugebėjimas jausti kaltę atstovauja aukščiausioms žmogaus vertybėms, padeda formuoti moralę.
Nereikia norėti kaltės jausmo nusikratyti, būtina išmokti jį priimti. Vis dėlto svarbu atskirti realų kaltės jausmą, kai tikrai padarėme kažką žalingo ar skausminga kitam, nuo sau įsiteigto ir nepagrįsto. Būtent įsivaizduojama kaltė pridaro žmogui daugiausia žalos, stumia į kompleksų, nepasitikėjimo savimi liūną.
Polinkis jausti kaltę bei jo intensyvumas priklauso nuo kiekvieno žmogaus charakterio. Atsakingas, keliantis sau aukštus reikalavimus, linkęs atitikti visuomenės normas, griežtai puoselėjantis vertybes žmogus dažniau jausis kaltu. Juk kaltė - tarsi kelrodis, padedantis eiti teisinga kryptimi. Vis dėlto kad ir kaip stengtumėmės visada pateisinti savo ir kitų lūkesčius yra sudėtinga. Tada ir kerojasi savigrauža kaip koks patenkintas kirminas, radęs skanų obuolį. Juk nerimas ir įtampa neigiamai veikia mūsų gyvenimo kokybę. Jei žmogus dažnai papuola į savigraužos spąstus, gali būti, kad pervertina savo atsakomybę arba kaltės jausmu dangsto savo neveiklumą.
Šio straipsnio tęsinys jau netrukus.
O kaip būna Jums?
Jei jus kamuoja nuolatinis kaltės jausmas, kviečiu pasikalbėti apie tai ir patyrinėti šį jausmą kartu.
Psichologė Sonata Vizgaudienė
Kommentarer