Ar jus labai suglumintų mintis, kad dauguma mūsų problemų kyla todėl, kad nemokame tinkamai nusibrėžti ribų santykiuose bei esame linkę nepaisyti kitų ribų. Iš esmės daugeliui pats žodis „riba“ kelia ne itin malonias rėmų ar sienų asociacijas, ko šiandieninis modernus žmogus negali pakęsti. Visgi „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ aiškina, jog riba – „tai leidžiama norma arba paskutinis laipsnis“. O tai jau niekaip nesusiję su sienomis, labiau su atsakomybe prieš save ir prieš kitą.
Kas yra ribos?
Fiziniame pasaulyje ribos yra visiškai aiškus ir visiems suprantamas dalykas. Sienomis atskirtos valstybės, ženklais miestai, tvoromis mūsų kiemai, durimis butai ir aišku, ką šios ribos reiškia, kokių taisyklių privalu laikytis, atsidūrus tam tikroje teritorijoje. Pavyzdžiui, į Nidą neįvažiuosi nesusimokėjęs, o svetimuose namuose nešiukšlinsi. Jei ribas nutarsi pažeisti, turėsi prisiimti ir atsakomybę. Taigi su regimomis ribomis viskas labai aišku. Štai su vidinėmis, dvasinėmis ribomis kyla nemažai sunkumų. Šiuo metu itin populiarūs straipsniai apie tai, kaip išmokti pasakyti „ne“. To reikalinga mokytis. Visgi dar svarbiau suvokti savo sunkumų dėl ribų prigimtį bei iš esmės įsivertinti, ar labiausiai kamuojančios problemos nėra susijusios su negebėjimu nubrėžti ribas.
Pasak ribas nagrinėjusių psichologijos dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend, ribos paprastai nusako, kas esu aš, ką aš galiu ir kas aš nesu. Gali pasirodyti, jog tai įspraudžia į rėmus ir gali trukdyti žmogaus tobulėjimui. Iš tikro tai išlaisvina. Juk žinojimas, kur mano kiemo ribos leidžia tame kieme daryti, ką noriu, bet tuo pačiu prisiimti už tai atsakomybę. Minėti autoriai teigia, kad mes gyvename „savyje“ ir esame atsakingi už viską, kas sudaro „mus“. Biblijoje labai taikliai apibūdinama: „Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks prašalietis negali dalytis jos džiaugsmu.“ Būtent ribos padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Juk aiškus žinojimas, ką galiu leisti sau ir kitiems mano atžvilgiu, sudėliotų daug dalykų į savo vietas.
Ar mokate nustatyti ribas?
Problema ta, jog mus supantys žmonės pateikia mums iškreiptą ribų supratimą. O mes to nesuprantame. Neretai prigimtinėje šeimoje jau vaikystėje išmokstame klaidingų ribų arba tėvai jų visai nenurodo ir mes vėliau dėl to kenčiame. Būtina suprasti, kad kiekvienas turime ribas ir privalome jas ginti, nes esame atsakingi prieš save ir atsakingi kitiems už save. Bet ribos taip pat aiškiai nurodo, už ką mes nesame atsakingi ir kur prasideda kitų atsakomybės ribos. Taip pat mes turime aiškiai suvokti, kad bet kokiu atveju patys priimame savo sprendimus, nepaisant aplinkybių ir tai sulaiko nuo pasiteisinimų, dėl ko nepaisome savo ar kitų ribų. Todėl patys turime gyventi su savo priimtų sprendimų padariniais.
Komunikacijos ekspertė Alexandros Franzen teigia, jog nustatant ribas mes negalime pakeisti kitų suaugusių žmonių, galime tik apriboti bendravimą su blogai besielgiančiais žmonėmis. Patys žmonės gali norėti ir siekti pasikeisti. Iš kitos pusės, mes patys sau turime nusistatyti vidines ribas, susijusias su jausmais, impulsais ir troškimais, kurių negalime išpildyti. Privalome sugebėti pasipriešinti savo žalingiems troškimams ir kai kuriems normaliems norams, kurių šiuo metu negalime tenkinti.
Skaitykite daugiau apie ribų nustatymą:
Parengė psichologė Sonata Vizgaudienė
Comments