Negimusio arba trumpai gyvenusio vaikelio praradimas
Mūsų vaikelio laukimas septynis mėnesius buvo labai sklandus. Jokios minties, jokios nuojautos, jog jo neišvysime. Ir staiga lyg žaibas giedrame danguje. Vaikelis iškeliavo... Palaidojus sūnelį, apsiašarojusi dukrelė klausia:
- Kur dabar yra mano broliukas? Mums su vyru įsismelkė ta pati mintis. Išėjome į lauką ir parodėme žvaigždeles danguje.
- Viena iš žvaigždučių tavo broliukas. Visada, pažiūrėjusi į dangų, tu jį pamatysi. Iš ten broliukas visada mums šypsosis.
Nuo to laiko turime savo angeliuką danguje, dukrelė kartais prisimena ir pažiūrėjusi į dangų pasisveikina: „Labas, broli“.
Vaiko netektis.
Negimusio vaikelio netektis ypatingas skausmas visai šeimai. Jis kitoks ... Juk žlunga tokios gražios ir realios, rodos, jau ranka pasiekiamos svajos turėjusios šviesiomis spalvomis nuspalvinti šeimos gyvenimą. Moteris staiga netenka itin artimos būtybės, kuri pastarąjį laiką gyveno joje, buvo jos dalis ir turėjo būti visiems laikams.
Baisiausia, jog ši netektis daugelio to nepatyrusių yra nuvertinama. Aplinkiniai dažnai nesuvokia, kad tokia netektis prilygsta artimojo netekčiai ir yra lygiai taip pat išgyvenama. Dėl to perinatalinę netektį patyrusios šeimos dažnai lieka nesuprastos, todėl vienišos su savo skausmu.
Tai yra skausmas, į kurį visuomenė nekreipia nė mažiausio dėmesio. Jeigu šis skausmas neignoruojamas, tai stipriai sumenkinamas. Artimieji norėdami paguosti dažniausiai teištaria: „Gerai, kad tai įvyko pakankamai anksti“, „Tai natūrali gamtos atranka, turbūt vaikelis būtų nesveikas“, „Pamatysi, dar turėsi vaikų“ ir pan. Bet retas paguodžia, išklauso, pabūna kartu su tavo nelaime. O moterys lieka nesuprastos, nebežino, kaip joms elgtis, ar joms galima gedėti.
Daugumą mamų, kurios anksti neteko savo vaikelių, vienija vienatvė, nesupratimas, tuštumos jausmas, poreikis būti priimtoms ir išklausytoms, tačiau labiausiai ... skausmas. Mamos, kuri negalėjo apglėbti savo vaikelio, skausmas.
Vaiko netektis I – ąjį nėštumo trimestrą.
Persileidimas (šiuo terminu paprastai apibūdinamas nėštumo nutrūkimas iki šeštojo nėštumo mėnesio), įvykęs per pirmąsias 12 savaičių, vadinamas ankstyvuoju, jie sudaro 75 proc. visų perinatalinių netekčių.
Didelį per pirmąjį nėštumo trimestrą įvykstančių persileidimų skaičių (50-70 proc.) lemia genetinis, ką tik motinos įsčiose pradėjusio augti mažylio defektas, nesuderinamas su gyvybe. Teigiama, jog savaiminiu persileidimu baigiasi 15-20 proc. visų nėštumų. Taigi šią netektį išgyvena pakankamai daug tėvų.
Kūdikio netektis ankstyvu nėštumo laikotarpiu ir jo viduryje ar baigiantis ne tas pats. Vis dėlto priimti šią netektį, išgyventi ir susitaikyti gali būti taip pat sunku. Netekties skausmas dažniau proporcingas ne nėštumo laikotarpiui, o išgyvenimų, jausmų, kuriais būsima mama išgyvena nėštumą, intensyvumui. Išgyventi prenatalinės netekties skausmą ypač sunku, nes kūdikio mirtis užklumpa tėvus netikėtai ir nepasiruošus. Svarbu pripažinti, kad bet kurioje nėštumo stadijoje netekę vaikelio tėvai išgyvena tikrų tikriausią gedulą.
Netekus kūdikio ankstyvoje stadijoje dažniausiai atsiranda kaltės jausmas, kuris kyla iš natūraliai gimstančio klausimo: „Kodėl?“
Moterys bando prisiminti visas situacijas, kaip jos elgėsi, nagrinėja kiekvieną savo dieną, kuri galėjo nulemti kūdikėlio mirtį. Apmąsto įvairias detales ir graužia save, kad nereikėjo vienaip ar kitaip daryti.
Moterys bando prisiminti visas situacijas, kaip jos elgėsi, nagrinėja kiekvieną savo dieną, kuri galėjo nulemti kūdikėlio mirtį. Apmąsto įvairias detales ir graužia save, kad nereikėjo vienaip ar kitaip daryti.
Šios abejonės neturi jokio realaus pagrindo, o tik apsunkina išgyvenamą sudėtingą laikotarpį. Svarbu suvokti (tai pagrįsta ir moksliniais tyrimais), jog normalus fizinis krūvis, lytiniai santykiai, kasdienis ėjimas į darbą ar namų ruoša nėra persileidimą skatinantys veiksniai. Taigi šis kaltės jausmas yra visiškai nepagrįstas.
Vaikelio netektis II – ąjį nėštumo trimestrą. Tarp 13 - os ir 20 –os nėštumo savaitės įvykstantys persileidimai sudaro maždaug 3 proc. visų persileidimų. Juos dažniausiai lemia infekcinės ligos, genetinės, gimdos, ypač gimdos kaklelio anomalijos. Vis dėlto dažnai pasitaiko, kad persileidimo priežasties neįmanoma nustatyti.
Persileidimas, įvykstantis antrąjį nėštumo trimestrą, moteriai sukelia didžiulę traumą, labai skausmingą patirtį, kuri užgriūva visai netikėtai ir nepasiruošusią, nes dažniausiai, praėjus pirmiesiems trims mėnesiams, baimės jausmas dėl neigiamos nėštumo baigties išsisklaido.
Gana dažnai pasitaiko, kad dėl kūdikio netekties patirtas stresas ir atsiradęs emocinis nuovargis gali paveikti moters savijautą ir tapti nemigos, nuovargio, apetito stokos priežastimi. Tai normali reakcija, kuri, pamažu išgyvenant netekties skausmą, išnyksta.
Jei moteris gimdė, pirmomis dienomis po gimdymo sutrinka hormonų pusiausvyra ir pradeda gamintis pienas, ypač skausmingai primindamas, jog turėjo būti mažylis, kuriam jis skirtas. Jei moteris jau jautė pirmuosius vaikelio judesius, ryšys tarp jų buvo dar glaudesnis. Tada gali pasireikšti ir depresijos simptomai, kurie užsitęsia iki 6-9 mėnesių, o kartais iškyla ir per artimiausius dvejus metus.
Vaikelio netektis III – ąjį nėštumo trimestrą. Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus ypač skausminga, nes mama jau paprastai yra visiškai pasiruošusi jį sutikti ir auginti. Tėveliai būna ne tik morališkai nusiteikę, bet dažnai ir nupirkę rūbelių, daiktų vaikeliui, kurie net nepanaudoti staiga tampa nereikalingi, tai prideda papildomų dvasinių kančių.
Kai siaubinga žinia apie būsimo vaikelio mirtį pasiekia netikėtai, tėvai ypač pasimeta. Jausmai apmiršta, susimaišo, nebesuvokiama, kaip tokiu atveju pasielgti tinkamiausiai. Kai kurie nori pamatyti vaikelį ir atsisveikinti, kiti – ne, nes pamačius skausmas, jų manymu, taptų dar didesnis.
Svarbu, kad ligoninės personalas suteiktų tokią galimybę, nes tėvai, pamatę vaikelį ir su juo atsisveikinę, vėliau dėl to jaučiasi geriau, kiek lengviau išgyvena gedulą, supranta, kad padarė viską, ką galėjo ir kas nuo jų priklausė. Vis dėlto, jei tėveliai neturi jėgų atsisveikinti su vaikeliu, nereikėtų dėl to savęs kaltinti. Tiesiog elkitės, kaip tuo metu jums atrodo geriausia.
Jau minėta, jog kai vaikelis gimsta paskutiniais nėštumo mėnesiais, mamai dažniausiai pradeda gamintis pienas. Šią fiziologinę būseną ypač nelengva išgyventi. Pienas teka, o vaikelio, kuris juo maitintųsi, nėra. Artimieji turi būti ypač jautrūs ir supratingi moteriai, palaikyti ją šiuo sunkiu metu, kol pienas liausis gaminęsis (paprastai gydytojai išrašo vaistų, kad pienas nebesigamintų, jei moteris vaistų vartoti nenori, tenka pieną nusitraukinėti ir laukti, kol jis liausis gamintis natūraliai).
Naujagimio laidojimas. Ši netektis nuo anksčiau gimusių kūdikių skiriasi tuo, jog antroje nėštumo pusėje gimusius kūdikius tėvai laidoja. Laidoti savo vaikelį yra begalinė kančia, juk tai prieštarauja gamtos dėsniams, iš kitos pusės tada tėvai turi vaikelio kapą, kurį gali lankyti ir jį prisiminti. Visas šis procesas nuo žinios apie vaikelio mirtį iki jo palaidojimo pareikalauja didelių dvasinių pastangų ir stiprybės, todėl jokiu būdu negalima savyje užgniaužti skausmo, svarbu juo dalintis tėveliams tarpusavyje, su artimaisiais, tik taip išvengsite ilgų vėlesnių dvasinių kančių ir galimos depresijos.
Kaip išgyventi kūdikio netektį?
Skausmo proceso po vaikelio netekties išgyvenimas. Daugelis mokslininkų mano, jog skausmas po vaikelio netekties gali tęstis iki dviejų metų. Jei per šį laiką neįveikiamas, tai gali liudyti, jog normalus skausmas pereina į patologijos vystymąsi.
Vis dėlto yra autorių, teigiančių, kad vaiko netekties skausmo ciklas gali tęstis ir iki penkerių metų. Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog kiekvienas žmogus skausmo kelią praeina savo tempu ir tai priklauso nuo daugelio dalykų: pačios netekties aplinkybių, šeimyninės situacijos, asmeninių savybių, etninės ir kultūrinės įtakos.
Pagal vieną iš skausmo įveikimo ciklų klasifikaciją, šis procesas apima keturias stadijas (Добряков И.В., 2010). Pateikiamas skausmo išgyvenimo procesas, kuriame aprašomi simptomai labai stipriai išreikšti, todėl nereikia manyti, kad kiekvienas žmogus jį išgyvena būtent tokiais jausmais ir eiliškumu, tačiau gairės būdingos daugeliui.
Netekties stadijos netekus vaiko:
1 stadija – šokas, stuporas, protestas (trunka nuo kelių valandų iki dviejų savaičių). Būtent šiuo metu dažniausiai pasiekiamas pats aukščiausias skausmo išgyvenimo taškas. Pradžioje apima tuštuma, atitrūkimas nuo realybės, negalėjimas patikėti tuo, kas įvyko. Šiuo momentu moteriai atrodo, kad tai, kas jai atsitiko netiesa, tai kaip blogas sapnas, iš kurio tikimasi pabusti.
Moteris gali panirti į „apmirusią“ stuporo būseną, kada ji tarsi atitrūksta nuo realybės ir tarsi panyra į sapną. Tai apsauginė reakcija. Išgirdus negailestingą gydytojų diagnozę, visas pasaulis subyra, bet tuo pačiu bandoma kabintis bet kokios vilties, kad situacija ne tokia baisi, gal gydytojai klysta, gal kažkas kažką sumaišė, gal įvyks stebuklas, gal...
Patyrus tokį emocinį stresą reikia nemažai laiko, jog suvoktume, kas su mumis vyksta. Vėliau ateina suvokimas, kad vaikelio tikrai nebėra. Tuo metu pastebimos dėmesio sukaupimo problemos, laiko jausmo praradimas, sunkumai realiai vertinant situaciją ir priimant sprendimus, emocijų protrūkiai.
Iš tikrųjų kiekviena iš mūsų esame labai skirtingos savo charakteriais, patirtimi, požiūriais, todėl skausmą išgyvename savaip. Kad ir sužinojusios, kad vaikelis jau miręs, vienos moterys nori atidėti operaciją, kad galėtų ilgiau pabūti su mažyliu, kitos kaip tik nori greičiau operuotis ar gimdyti, kartais apima prieštaringi jausmai.
Ypač skaudūs išgyvenimai būdingi mamoms, kurių nėštumas jau ėjo į pabaigą. Stresas dažniausiai sulėtina gimdymo eigą ir dėl to kyla komplikacijų pavojus. Išgyvenant bet kokį skaudų įvykį negalime išvengti nusivylimo ir nevilties, bejėgiškumo jausmo, atrodo, jog pasaulis mums yra negailestingas ir neteisingas, neaišku, kuo nusipelnėme, kad būtent su mumis taip atsitiko.
Dažnai pyktis nukreipiamas į gydytojus, kurie nesugebėjo užkirsti kelio nelaimei. Šie simptomai ypač sustiprėja tomis dienomis, kada vaikelis iš tikrųjų turėjo gimti, praėjus metams po netekties.
2 stadija – ilgesys ir vienatvė (tęsiasi nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių). Tai labai skausmingas laikas. Mama daugiausia laiko praleidžia galvodama apie savo mirusį vaikelį. Prisiminimai labai sunkūs ir skausmingi, tačiau reikalingi, kad būtų galima įveikti netektį.
Dėl to nereikia moteriai drausti mąstyti apie vaikelį, nes tai ir neįmanoma. Padėtį apsunkina įvairūs daiktai, susiję su kūdikiu, galbūt jam nupirkti žaislai, drabužėliai, taip pat gatvėje matomi kūdikiai, maži vaikai, nėščios moterys, sutikti draugai ir pažįstami, kurie nežino arba nedaug žino apie nelaimę, perdėtos užuojautos ir pan.
Moterį apima kaltės jausmas, ji pradeda ieškoti priežasčių savyje, savo aplinkoje, kodėl įvyko nelaimė, gal pati ją išprovokavo, gal kažko nepastebėjo, neužkirto jai kelio. Lydi vienatvės ir gyvenimo beprasmiškumo jausmai.
Padidėja polinkis konfliktuoti. Viskas aplink dirgina, pasireiškia pyktis ant viso pasaulio. Dažnai šie jausmai būna sumišę ir bangomis keičia vienas kitą. Kadangi jaučiamas pastovus skausmas, jo akivaizdoje kiti jausmai mirguliuoja tarsi mozaika, liūdesys, pyktis, susijaudinimas, apatija ir kiti sunkai nusakomi jausmai keičia vienas kitą.
Tikinčios gali pradėti jausti pyktį Dievui, kitos kaip tik palengvėjimo ieško religijoje. Mama tuo laikotarpius dažnai verkia, dūsauja. Šiuo metu moteris kartais jaučia diskomfortą rankose, ima įvairius daiktus, sveriančius panašiai kaip vaikelis ir juos nešioja.
Tuo metu dažnai atsiranda miego, apetito, besikeičiančio svorio problemų, kankina galvos skausmas, apleidžia jėgos, pasireiškia tachikardija. Jei moteris neteko vaikelio antrame nėštumo periode, gali jausti apgaulingus pojūčius, panašius į vaikelio judesius, girdėti verkiantį kūdikį, įsivaizduoti kūdikėlio buvimą kažkur namuose. Kai kurias moteris tarsi apsėda mintis apie naują nėštumą, rečiau pasitaiko moterų, kurios po kūdikėlio netekties, iš viso nebenori pastoti.
3 stadija – dezorientacija (paprastai prasideda tarp penkto ir devinto mėnesio po netekties ir gali tęstis iki metų ir daugiau). Tada moteris paprastai suvokia netekties realumą. Paaštrėja kaltės jausmas, kamuoja mintys apie nepilnavertiškumą. Dažnai ji tarsi panyra į ligonio būseną, stengiasi kiek įmanoma atsiriboti nuo aplinkinių.
Tuo laikotarpiu kamuoja prasta nuotaika, dėmesio sukaupimo problemos, susilpnėja atmintis, sumažėja aktyvumas, darbingumas, apima bejėgiškumo jausmas. Gali atsirasti baimė išprotėti. Taip pat tęsiasi apetito stokos, svorio kitimo ir miego problemos.
4 stadija – susitaikymas ir reorganizacija (prasideda ir trunka maždaug nuo aštuoniolikto iki dvidešimt ketvirto mėnesio po netekties). Jei moteris sulaukia palaikymo šeimoje, taip pat gauna adekvačią, jei to reikia, psichologinę pagalbą, netektis pamažu įveikiama.
Moteris pradeda realiai vertinti situaciją, atkuria emocinius ir socialinius ryšius. Pamato tolimesnio savo gyvenimo perspektyvą, pradeda kurti adekvačius ateities planus. Svarbiausia, jog mama jau gali atsisveikinti su praeitimi, išsaugodama prisiminimus apie vaikelį, ir gyventi toliau.
Vėl grįžta gyvenimo džiaugsmas, sugebėjimas spontaniškai juoktis, jausti malonumą. Moteris vėl noriai rūpinasi savi išvaizda. Dingsta apetito ir miego problemos. Svarbu, jog gyvenimas vėl įgyja prasmę.
Taigi jeigu skausmą priimame ir jį išgyvename, tada kažkuriuo momentu pasidaro lengviau (nors tai ir atrodo neįtikėtina). Tam reikia laiko ir kiekvienam jis skirtingas.
Vaikelis lieka mumyse kaip gražus prisiminimas, kažkas kas tik mūsų ir visada bus su mumis galbūt angeliuko ar kitu pavidalu.
Jei nebėgame nuo kančios ir jos neužgniaužiame, susitaikymas ateina, grįžta ramybė. Vaikelis lieka mumyse kaip gražus prisiminimas, kažkas kas tik mūsų ir visada bus su mumis galbūt angeliuko ar kitu pavidalu.
Netekties skausmo įveikimas. Yra keletas ypač svarbių dalykų, kurie padeda nepalūžti ir išgyventi skausmą. Negalima užgniaužti savo jausmų, jeigu tik įmanoma svarbu išsiverkti, nes paverkus emocijos aprimsta, neigiami jausmai pamažu apleidžia.
Svarbu atrasti žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti. Išsikalbėjimas tiesiog būtinas, kitaip labai tikėtini depresijos epizodai. Būtina pasakoti savo vaikelio netekimo istoriją nuo pradžios iki galo, viską, ką tik norisi apie tai pasakyti.
Kuo daugiau yra žmonių, kuriems galite pasipasakoti, tuo geriau. Kiekvieną kartą papasakojus apie vaikelio netektį, darosi šiek tiek lengviau. Papasakojus n – ąjį kartą, prasideda susitaikymas su realybe. Nebijokite kalbėti, tik taip jūsų artimieji supras, kas jus slegia, ir deramai įvertins jūsų situaciją.
Nors vyrai dažnai bando reaguoti į skausmą jį nustumdami ir ignoruodami, užsiimdami įvairia veikla, kad tik užsimiršti, vis dėlto svarbu bandyti jį prakalbinti.
Išsakius savo skausmą, nuogąstavimus, bet tuo pačiu ir viltis, porai būtų lengviau kartu ištverti kūdikėlio netektį. Tik susitaikius su realybe, o ne bandant su ja kovoti, galimas palengvėjimas ir pasiruošimas kitam nėštumui, jei pora to nori.
Skausmo malšinimo procese labai svarbūs ritualai. Kartais moterys bijo, jog sumenkus netekties skausmui, jos užmirš kūdikėlį ir tarsi jaučiasi dėl to kaltos. Iš tiesų tokios patirties pamiršti neįmanoma, tik ji įgyja kitokį apvalkalą.
Verta pagalvoti, kaip jums būtų priimtina simboliškai įprasminti vaikelio buvimą. Svarbu išrinkti kūdikėliui vardą. Galima kiekvienais metais per vaikelio gimtadienį uždegti žvakelę ir jį prisiminti.
Jei esate tikintys, galbūt norėsis tą dieną nueiti į mišias ir pasimelsti už savo šeimą. Galbūt jausite, jog norisi visai šeimai susėdus tiesiog prisiminti broliuką ar sesutę. Kitiems priimtina vaikelio vardu paaukoti labdaros organizacijoms...
Kai kurios mamos sukuria vaikeliui eilėraštį, pasaką, dainą, saugo nėštumo metu rašytą dienoraštį, dėžutėje laiko su vaikeliu susijusius daiktus ir pan. Kai kurioms poroms padeda galimybė dalintis savo išgyvenimais su kitais tėvais, patyrusiais panašią netektį, pavyzdžiui, internetiniuose forumuose ar paramos grupėse.
Psichologinei ir fizinei moters savijautai atstatyti reikalinga tinkama mityba bei kasdieninė fizinė veikla, kad ir, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas gryname ore. Taip pat būtina ilsėtis. Kelias savaites po nėštumo nutrūkimo patariama atsipalaiduoti, šiek tiek save palepinti, užsiimti širdžiai miela veikla.
Netekau vaiko.Tėvų skausmas.
Vyrų skausmo išgyvenimas po vaikelio netekties kiek skiriasi nuo moterų patiriamų jausmų. Nors tėvai taip pat stipriai išgyvena netektį, tačiau išreiškia jį kitaip.
Kadangi visuomenė dar netolerantiškiau ir šalčiau „žiūri“ į tėvų galimą kančią dėl negimusio kūdikio netekties, jie stengiasi savo jausmus užgniaužti ir jokiais būdais neišsiduoti, ką iš tiesų išgyvena. Dėl to dar aktyviau panyra į darbą, bet kokią veiklą, kuria užsiima.
Aplinkiniai tarsi reikalauja, kad jie būtų stiprūs, aktyvūs ir svarbiausia visokeriopai palaikytų žmoną. Vyro išgyvenimų trukmė ir gilumas labai susijęs su nėštumo ilgumu, kuo didesnis vaikelis mirė, tuo tėčiams sunkiau.
Vis dėlto jausmų užgniaužimas, negalėjimas išjausti skausmo, neturėjimas galimybės išsikalbėti gali sukelti tėvams lengvesnius ar stipresnius depresinius simptomus.
Negimusių kūdikėlių paminėjimas.
Pasaulyje vis dažniau atkreipiamas dėmesys į negimusių vaikelių netekties skausmą ir būtinybę palaikyti tėvelius šiuo sunkiu momentu. Aktyviausi šioje srityje JAV bei Europos, ypač Italijos, tėvai.
Kiekvienais metais sausio mėnesį minima Negimusio kūdikėlio diena (pirmą kartą paminėta 1983 m. JAV). Tą dieną sutartą valandą ant palangių uždegamos žvakutės, kurios kviečia susivienyti ir parodyti, jog tėvų, netekusių savo dar negimusių kūdikių, skausmas yra pripažįstamas ir suprantamas.
Tai vienas iš būdų parodyti, jog šie vaikeliai visada liks savo artimųjų širdyse. Lietuvoje negimę kūdikėliai prisimenami lapkričio 23 d. Kai kuriose bažnyčiose laikomos š. Mišios, susirenka artimieji prisiminti savo vaikelių, pasidalinti išgyvenimais. Vis dėlto pas mus tai daroma nereguliariai.
Lietuvoje turime mažai literatūros, skirtos tėvams, išgyvenantiems negimusių vaikelių netektį, tačiau anglų kalba jos yra labai daug ir įvairios.
Pavyzdžiui, prieiga per internetą: http://www.nationalshare.org/family-friends.html
Psichologė Sonata Vizgaudienė
Comments